Dantų implantavimas

Dantų implantavimas – šiuolaikiškiausias dantų ar dantų eilių defektų atstatymo būdas, kai į žandikaulio kaulą įsriegiamas šaknies formos implantas ir prie jo fiksuojamas danties protezas. Dantų implantacija yra ypač aktuali žmonėms, kurie prarado natūralius dantis. Daugeliu atvejų dantų implantai yra bene vienintelė tinkama išeitis, siekiant atstatyti dantų funkcionalumą ir struktūrą.
Dantų implantai gali būti reikalingi, praradus dantis dėl:

• Dantų ėduonies (karieso).
• Dantų šaknų kanalų problemų.
• Dantenų ligų.
• Dantų traumų.
• Įgimtų dantų defektų.

Praradus dantis, sunku šypsotis ar kalbėti. Be to, susiduriama su kramtymo nepatogumu, o tai turi neigiamą poveikį mitybos įpročiams ir gali vesti prie antrinių sveikatos problemų (prasta mityba, vitaminų trūkumas ir pan.). Dantų implantacija gali būti puikus sprendimas tokioje situacijoje, siūlantis efektyvius rezultatus.
Protezavimą dantų implantais verta rinktis, nes:

• Vainikėliai ant dantų implantų yra estetiški ir atrodo kaip natūralūs dantys – tai leidžia ir vėl džiaugtis žavia ir atvira šypsena, drąsiai kalbėti.
• Dantų implantai yra tvirti ir ilgaamžiai – tai ilgalaikis sprendimas praradus dantis.
• Norint protezuoti defektą, nereikia šlifuoti gretimai esančių dantų.
• Neapkraunami gretimai esantys dantys.
• Dantų implantai, panašiai kaip natūralūs dantys, dalį kramtymo jėgos krūvio perduoda žandikauliui ir taip stabdo kaulo sunykimą.
• Dantų implantai gali būti naudojami kartu su kitomis dantų ir dantų eilių atkūrimo priemonėmis, siekiant maksimalios estetikos ir kramtymo efektyvumo atkūrimo (kartu su karūnėlėmis, tiltais, išimamais protezais).
• Dantų implantavimas – tai dažniausiai vienintelis būdas išvengti išimamų dantų protezų.

Kaulo trūkumo atstatymas

Netekto danties vietoje iš pradžių vyksta regeneracijos procesai – alveolė užsipildo kraujo krešuliu, kuris perauga kauliniu audiniu ir kalcifikuojasi. Praėjus trims mėnesiams po danties pašalinimo, jo vietoje jau būna susidaręs kokybiškas kaulinis audinys. Laikui bėgant toliau, alveolinė atauga prarasto danties vietoje remodeliuojasi, keičiasi jos forma, mažėja tankis, o nuo antrojo pusmečio pradeda atrofuotis. Ir tai natūralu, nes kaulinis audinys iki tol buvo reikalingas per dantį perduodamam krūviui atlaikyti, o, netekus danties, neliko ir krūvio. Prabėgus vos keletui metų, alveolinė atauga prarastų dantų vietoje gali tiek susiaurėti, kad paprastoji implantacija gali tapti neįmanoma. Alveolinių ataugų atrofiją ypač paspartina įvairių išimamų protezų dėvėjimas – spausdami į alveolinę ataugą, jie dar labiau paspartina mums nenaudingą modeliavimąsi. Todėl reikia pabrėžti, kad idealus laikas implantacijai po danties netekimo yra 3–4 mėnesiai (tam tikrais atvejais neestetinėse zonose galima implantuoti iš karto po danties pašalinimo).

Tačiau taip suplanuoti gydymą retai kada pavyksta, dažniausiai pacientai kreipiasi praėjus ilgesniam laikui po dantų netekimo, dėl to neretai jų žandikaulių alveolinės ataugos atrofuojasi: jos būna susiaurėjusios (horizontali atrofija), sužemėjusios (vertikali atrofija) arba ir viena, ir kita (mišri atrofija).

Esant mažai arba vidutinei atrofijai, taip pat esant riboto dydžio lokaliems kaulo defektams, fiziškai atlikti implantaciją įmanoma, t.y. implantas didesniu arba mažesniu plotu stabilizuojasi kaule, tačiau dalis jo paviršiaus lieka „nuogas”. Nuogą paviršių būtina padengti nuosavo kaulo drožlėmis ir/arba dirbtiniu kaulo pakaitalu . Kaulo pakaitalas, kaip ir kaulo drožlės linkęs vaskuliarizuotis ir prigyti, jei žaizda sugyja pirminiu būdu, tačiau tai neužtikrina, kad iš jų susidarys geros kokybės kaulinis audinys. Mat šį procesą gali sutrikdyti ankstyvas fibroblastų įaugimas į augmentuotą audinį ir taip pabloginti kaulinio audinio kokybę. Siekiant, kad taip neįvyktų, buvo išrasta ir pagaminta įvairių rūšių barjerinės membranos. Jų tikslas – apsaugoti augmentuotas kaulo drožles arba kaulo pakaitalą nuo ankstyvo fibroblastų įaugimo ir jungiamojo audinio formavimosi. Membranų vaidmuo ypač svarbus pirmuosius du mėnesius po operacijos.

Sinuso pakėlimo operacija

Viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos aukščio trūkumą galiniuose segmentuose gali nulemti dvi būklės: alveolinės ataugos horizontali atrofija arba viršutinio žandikaulio sinuso pneumatizacija (padidėjimas). Pirmuoju atveju kaulinio audinio netenkame iš apačios (dažniausiai dėl išimamo protezo dėvėjimo), antruoju atveju – iš sinuso pusės (kartais netekus krūminių dantų dėl neaiškių priežasčių ima plėstis sinusas). Jei alveolinės ataugos aukštis iki sinuso sumažėja iki 7–8 milimetrų, atsiranda indikacijos sinuso pakėlimo operacijai. Šios operacijos esmė – atsargiai nuo žandikaulio dugno atkėlus sinuso gleivinę ir po ja pridėjus dirbtinio kaulo pakaitalo, sinusas tarsi pakeliamas į viršų, o per pusę metų vaskuliarizavęsis kaulo pakaitalas tampa puikia atrama dantų implantams . Jei alveolinė atauga aukštesnė kaip 5 milimetrai, sinuso pakėlimo operaciją galima atlikti kartu su implantacija, jei žemesnė – tuomet iš pradžių atliekama sinuso dugno pakėlimo operacija, o po pusės metų – implantacija.